2017 m. kovo 22 d. buvęs „ąžuoliukas” Sergejus Kanovičius savo socialiniame tinkle „Facebook“ rašė:
„Beveik niekad nerašau, kur esu. Bet dabar parašysiu – einu pagerbti H. Perelšteino – klausysiuosi „Ąžuoliuko“, kurį kadaise lankiau.“
„Na, nedavė Dievas jokių naudingųjų iškasenų. Net gintaras, net jo daugiausia yra ten, kur „исконно (п)русские земли“. Nei rūtų, nei ąžuolų vainikai nepaklausūs. Ir vidaus, ir užsienio rinkoje. Bet Dievas davė šitai žemei nuostabių žmonių. H. Perelšteinas turbūt nustebtų, kad ąžuoliukai, tapo ąžuolais, kad tebešlama. Ir taip nepaprastai gražiai. Viską, ką turime, tai mūsų žmonės. Tai tos tradicijos, kurios yra ne kas kita, o nacionalinė vertybė. Ir tik mes, klausytojai ir žiūrovai, galime ir turime tą vertybę saugoti. Kaip gerai, kad neišnyko ta nacionalinė vertybė vardu „Ąžuoliukas”, kaip nuostabu, kad vienas jų – Vytautas Miškinis ir jo kolegos – tą tradiciją išsaugojo. Kokie gražūs, kokie nuostabūs tie „Ąžuoliuko” vaikai ir jų mokytojai. Tai, ką jie daro yra nacionalinė vertybė. Saugotina, kaip valstybės sienos. Nes jos, tokios vertybės, ir yra valstybės siena, tai, kas valstybę daro gerbtina ir visokeriopai puoselėtina vertybe.“
