Taip jau nutiko, kad kasmetinis Ąžuoliuko Mamyčių dienos koncertas Filharmonijoje šiemet įvyko ne pirmąjį gegužės, o ketvirtąjį rugsėjo sekmadienį! Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pirmąjį sveikinimą pirmokėlių ąžuoliukų mamos gegužę vis dėlto išgirdo: kiekviena savo namuose, iš kompiuterių ekranų pro spalvingų tulpių puokštę matydamos mokytoją Eglę akompanuojant, klausėsi tik savo ąžuoliuko atliekamų dviejų dainų. Pasirodo, kad ir nuotoliniu būdu galima surengti koncertą! Tačiau tikras koncertas, o dar pačioje tikriausioje didžiojoje Filharmonijos scenoje, tikros repeticijos, tikras jaudulys ir šurmulys prieš jį, tikras ir nuoširdus ąžuoliukų bendravimas buvo tai, ko visi buvome labai išsiilgę per beveik pusmetį nuotolio. Ir dar visas pulkas tikrų mamyčių, tėvelių, broliukų ir sesučių, močiučių, senelių, tetų ir dėdžių, atlikėjus pasitinkančių ir išlydinčių garsiais plojimais, susižavėjusių ir linksinčių į taktą ar braukiančių džiaugsmo ašarą.
Koncerte dalyvavo du patys tikriausi chorai – antrokų ir trečiokų, – Filharmoniją užlieję pasaulio lopšinių garsais. Berniukai atliko norvegų, latvių, ispanų, žydų, vokiečių ir italų lopšines, pusę kiekvieno kūrinio – originalo kalba, kitą pusę – lietuviškai. Scenoje pasirodė ir vyresnių ąžuoliukų fleitų ansamblis, skambėjo fleitos ir vargonų duetas, kelių lopšinių akompanimentui smuiku ir gitara pritarė ąžuoliukų mamos! (Ir kas galėtų pagalvoti, kad ir mamos taip gražiai groja?) O didžiausia koncerto žvaigždė (daugiau nei dviejų metrų!) – pliušinis meškinas Bernardas – į sceną įrepečkojo padėti antrokų chorui atlikti latvių lopšinę „Aijā žūžū, meškutėli“, kuri įtraukta į gražiausių pasaulio lopšinių sąrašą.
Pirmoji daina, nuskambėjusi koncerte, buvo norvegų lopšinė, prasidedanti žodžiais: „Pirma daina, kurią išgirdau, – tai motinos lopšinė“. Iš tiesų, kiekvienas esame girdėję tėvų lopšinę savo vaikystėje, esame dainavę ar tebedainuojame ją savo vaikams. Lopšinė ramina, glosto, glaudžia, perduodama iš lūpų į lūpas ji jungia kartų kartas, o taip pat ir visą žmoniją. Mūsų ąžuoliukai – mažytė to pasaulio dalis, koncerte „Tau, Mamyte. Mažytė pasaulio dalis esu“ mums atskleidusi nuostabų šešių lopšinių skambesį. Pirmiausia – širdingai ačiū mūsų vaikams už drąsą ir nuoširdumą: juk kiekvieno choro atlikėjai dainavo keturiomis skirtingomis kalbomis, kai kurie pritarė įvairiais skambalėliais (o tai reikalauja dar didesnio susikaupimo) ir visi scenoje spindėjo ir elgėsi kaip tikri Filharmonijos solistai. Už visą tai – nuoširdžiausia padėka mūsų mokytojoms, su begaliniu atsidavimu ir meile auginančiomis mūsų ąžuoliukus.
Eglė, ąžuoliuko Sirvydo mama
