Ar žinote, koks Vilniuje gražiausias ąžuolas? Gerai įsižiūrėkite – jis auga penkių eglių fone Gedimino pilies kalno papėdėje prie Lietuvos nacionalinio (buvusio Istorijos-etnografijos) muziejaus. Tai Hermano Perelšteino ąžuolas, pasodintas „Ąžuoliuko” dvidešimtmečio šventės proga. Dar visai jaunas, o jau galingų šakų išlakus ąžuolas gražiai simbolizuoja mūsų chorinio meno fenomeną: 1959 m. Ryšininkų klube susibūręs kuklus berniukų choras išaugo į choro studiją, o vėliau į dabartinę specializuotą muzikos mokyklą.
Tikriausiai nėra Lietuvoje choro, kuris būtų sukaupęs tokį milžinišką įvairių dainų, o ypač stambios formos kūrinių repertuarą ir kuris taip plačiai anuomet, ne mažiau ir dabar garsina Lietuvos vardą. „Ąžuoliukas” tapo mūsų muzikinės kultūros pažiba ir tikrąja vyriškumo mokykla keliems tūkstančiams berniukų. Ši mokykla ir toliau puoselėja, tvirtina masinės kūrybos bei pedagogikos tradicijas. Vaikai čia turi daug laisvių, daug erdvės, o kartu yra įžvalgiai auklėjami, profesionaliai ugdomi ir tikslingai organizuojami. Visi organizaciniai darbai – koncertai, gastrolės, stovyklos, iškylos – čia yra siejami su meninės ir pedagoginės veiklos sistema.
„Ąžuoliukas” iš tikrųjų yra visų mūsų džiaugsmas ir gražiausias Vilniaus Ąžuolas. Jis ir po šimto metų bus jaunas, tiktai dar galybę doros bei gėrio gilių pribarstęs, ąžuoliukų išugdęs.
Prof. Vytautas Jakelaitis
Pradinio ir pagrindinio muzikinio ugdymo chorai:
