Praeitais mokslo metais mokytoja metodininkė Ramunė Rimkienė pasiūlė man pravesti solfedžio pamoką jos vadovaujamoje klasėje, o aš turėjau suteikti galimybę tą patį padaryti mano vadovaujamoje klasėje. Aš atėjau pas trečiokus, o Ramunė pas septintokus…. Ši idėja pasirodė visai patraukli, todėl šiais mokslo metais spalio 21-22 dienomis nutarėme pratęsti mūsų projektą. Dabar aš vedžiau pamoką ketvirtokams, o Ramunė – aštuntokams. Pamokos tema abiem klasėms vienoda: „Diktanto rašymo įgūdžių formavimas ir tobulinimas“. Solfedžio – pats „mistiškiausias“ dalykas muzikos mokyme, kur, mano nuomone, daug lemia mokytojo asmenybė. Stebint, kaip su klase dirba kita mokytoja, jautiesi lyg turėtum galimybę pamatyti savo darbo rezultatus iš šalies….
Diktanto rašymas – sudėtingiausia teorinių, praktinių bei įgimtų įgūdžių patikrinimo forma. Mes pasirinkome tą patį, nesudėtingą, periodo (8 taktų) formos diktantą ir stebėjome pasiruošimą jo rašymui. Tai pati įdomiausia patirtis mokytojui: dažnai kalbama, kad solfedžio metodikų yra vos ne tiek, kiek mokytojų… Tačiau muzikinio rašto kilmė turi dvi pagrindines kryptis – absoliutizmą bei reliatyvumą. Todėl mokytojo užduotis – laviruoti tarp šių sistemų pritaikant jas skirtingų gabumų moksleivių lavinimui. Mes mokytojai norime, kad visi vaikai išmoktų gerai rašyti diktantus, bet tai neįmanoma. Tą patvirtino abiejų klasių rezultatai. Gal gerai parašiusių aštuntokų buvo kiek daugiau, nes jų žinių bagažas bei patirtis didesnė. Bet rezultatų įvairovė tik patvirtina šį faktą. Pilnai pritariu dirigento, muzikos pedagogo, kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vaclovo Augustino mintims, kad tenka ieškoti tokios solfedžio metodikos, kuri padėtų lavinti visus, tokius skirtingus…
Dažnai girdint, kad dabar nebėra tokių gabių, balsingų vaikų, noriu pasidalinti citata iš Rasos Gelgotienės knygos „Pokalbiai su Vaclovu Augustinu“: man labai didelį įspūdį padarė S. Bacho tarnybinė korespondencija, kur jis skundžiasi bažnyčios vadovybei, kad jo vadovaujamame chore berniukai yra labai prastais balsais, negabūs. Pasirodo, Bachas Leipcigo Šv. Tomo giedojimo mokykloje ne tik mokė berniukus muzikos – jis ir drausme rūpinosi, ir dirbo kaip eilinis, šių laikų terminais kalbant, internato auklėtojas. Bet jis tiksliai žinojo, kokius balsus turės prie vargonų sekmadienio pamaldose, ir, rašydamas kantatą, į tai atsižvelgdavo.
Laikai keičiasi, bet mokytojų vaidmuo išlieka tas pats – rasti raktą į kiekvieno ugdytinio protą ir širdį…
Mokytoja metodininkė Audronė Aleksandravičiūtė
Nuotrauka Aurimo Grybo
