Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos bendruomenė didžiuojasi turėdama išskirtinę asmenybę – meno vadovą Vytautą Miškinį. Maestro yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pasaulyje pripažintas kompozitorius, dirigentas, mokytojas ekspertas, profesorius, tarptautinių chorinės muzikos konkursų žiuri narys ir pirmininkas.
Štai ir 2022 m. spalio 11-22 dienomis V. Miškinis vykdė garbingas muzikines misijas Japonijoje ir Pietų Korėjoje. Apie kelionės tikslus ir įspūdžius, nuveiktus darbus kalbėjomės Vilniaus mokytojų namuose, kur po beveik parą trukusio skrydžio maestro atskubėjo į repeticiją su berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ „pensija“.
Gerbiamas Vytautai, kokie buvo pastarosios kelionės tikslai?
Taip sutapo, kad į vieną kelionę buvo suderintas mano vykimas į Japoniją ir į Pietų Korėją. Tokijuje viešėjau kompozitoriaus ir dirigento Ko Macušita (Ko Matsushita) kvietimu, čia įvyko mano kūrinio vaikų chorui „Keturi žvilgsniai į dangų“ pasaulinė premjera. O Pietų Korėjoje buvau Busano chorinės muzikos festivalio-konkurso žiuri narys ir kompozicijų vertinimo pirmininkas.
Kas šiose kelionėse labiausiai įsiminė?
Pirmiausia, esu dėkingas likimui ir didžiuojuosi, kad galiu būti tarp pasaulio chorinės muzikos kūrėjų ir atlikėjų elito. Buvo didžiulė garbė kurti su išskirtinio kalibro Japonijos kompozitoriumi ir dirigentu Ko Macušita, sutikti senus draugus kompozitorius Javier Busto iš baskų krašto, Stephen Leek iš Australijos, Ambrož Čopi ir Damijan Močnik iš Slovėnijos, Ivo Antononi iš Šveicarijos, Pawel Lukaszevski iš Lenkijos, Levente Gyongyosi iš Vengrijos ir kitus.
Esu ypač dėkingas Lietuvos ambasadoriui Japonijoje Aurelijui Zykui ir kultūros atašė Gabijai Čepulionytei už man parodytą dėmesį ir globą.
Tokijuje įvyko Jūsų ciklo vaikų chorui „Keturi žvilgsniai į dangų“ pasaulinė premjera. Papasakokite plačiau apie šio kūrinio ištakas.
Japonija man gerai pažįstama šalis, kartu su berniukų ir jaunuolių choru „Ąžuoliukas“ čia koncertavome 150 kartų. Šį kartą į Tokijų mane pakvietė pasaulinio garso choro dirigentas ir kompozitorius Ko Macušita, švenčiantis 60-ties metų jubiliejų. Šia proga buvo rengiamas išskirtinis koncertas Tokijo miesto operos Toru Takemitsu salėje, jame dalyvavo geriausi Japonijos chorai, buvo atliekami 16 kompozitorių iš viso pasaulio jubiliatui dedikuoti kūriniai. Tai išties buvo įspūdinga šventė!
Su Ko Macušita susipažinau 2008 m. Latvijoje, choro „Kamer“ vadovo M. Sirmais inicijuotame projekte „Pasaulio dainos apie saulę“. Šiam projektui Ko Macušita ir aš sukurėme po kūrinį. O dabar, Ko Macušitos jubiliejaus proga, chorines kompozicijas jam dedikavo 16 kompozitorių iš viso pasaulio. Tarp jų – ir aš. 12 kompozitorių atvyko į Tokijų, repetavo savo kūrinius, padėdami chorams geriau suprasti autoriaus interpretacinius sumanymus.
Manęs, žinodamas mano darbo su berniukų ir jaunuolių choru „Ąžuoliukas“ patirtį, Ko Macušita paprašė sukurti kūrinį vaikų chorui. O kurti vaikams yra bene sudėtingiausias uždavinys, ypač žinant įvykio svarbą, ypatingos koncertinės salės , išskirtinio lygio atlikėjų kontekstą. Man teko sudėtingas uždavinys pataikyti į tą lygį – sukurti ne per sudėtingą, bet ir ne primityvų kūrinį. Visų pirma, vaikams kūrinys turi patikti. Jei kūrinys vaikams nepatinka – juos sušildyti kūrinio atlikimui yra beveik neįmanoma. Pataikyti į tai, kad atlikėjams būtų priimtina ir įkandama, o klausytojams būtų įdomu, kad kūrinys turėtų meninę vertę – buvo tikras iššūkis.
Kuo ypatingas šis kūrinys?
Mano kūrinį vaikų chorui „Keturi žvilgsniai į dangų“ sudaro keturios dalys: „Kas matė vėją?“, „Amžinybė“, „Žvaigždėtą naktį“ ir „O lux“. C. Rossetti, N. Kudo tekstus parinko pats jubiliatas. O lotynišką Šv. Ambraziejaus tekstą pridėjau aš pats. Dėl žvilgsnio į dangų pilnatvės. Tai saulės ir Amžinosios Šviesos samprata.
Kūrinį atliko jubiliato vadovaujamas choras „Minamino Kids Singers“ ir pianistas Kacunoris Maeda. Choristus ir jų vadovą Ko Macušitą ypač suintrigavo trečioji ciklo dalis, kurioje lotynišką tekstą derinau su lietuviškos sutartinės „Išjojo jojo“ intonacijomis. Pasirodo, ir Japonijoje yra sutartinėms giminingo dainavimo principo. Pradžioje Ko galvojo, kad cituoju japonų liaudies dainą. Neįprastas panašumas.
Ar esate patenkintas tuo, kaip Jūsų kūrinys suskambėjo pirmą kartą?
Reikia pasakyti, kad dar iki jubiliejinio koncerto, chorai jau buvo puikiai išmokę kūrinius, nes rengė juos įrašams – Ko Macušitai sukurtų kūrinių partitūros buvo ne tik publikuotos ICOT leidykloje, bet ir įrašytos jubiliejiniame diske. Tad akivaizdu, kad kūrinių atlikimas buvo nepriekaištingas.
Galvojant apie mano kūrinio atlikimą, galiu pasakyti, kad padirbėjęs su mano kūrinio atlikėjais 2 valandas, gerokai pakoregavau jo interpretaciją. Mano kūrinys parašytas anglų ir lotynų kalbomis. Vaikai su jomis dar nėra susipažinę, nes Japonijos mokyklose užsienio kalbų mokymas prasideda vėlai. Dėl to dainininkams buvo sunku suprasti, kas užkoduota tekste. Kai pradėjau repetuoti, teksto tarimas buvo labai netikslus, jie skiemenavo žodžius, trūko jungimo. Pasakiau vaikams „Wake up“ (angl., pabusk!), „Look up“ (angl., pažvelk aukštyn!) – ir paprašiau atsimerkti, pakelti akis aukštyn – vaikai tai padarė, o choro vadovas Ko Masušita nustebo, kaip šios kelios pastabos padėjo vaikams pakeisti garsą. Sėkmingai parinktos asociacijos – galingas dirigento ginklas!
Aš repetavau tik atskiras kūrinio detales, bet pavyko labai gerai sukurti rezultatą, gana stipriai paveikti interpretaciją, mano pastabų suintriguoti vaikai daug ką įsiminė ir kartu su Ko Masušita išpildė koncerte. Vėliau socialiniuose tinkluose Ko Macušita parašė, kad jam buvo labai naudinga stebėti, kaip dirbau su choru, pamatyti visiškai kitą priėjimą prie kūrinio.
Po išties įspūdingos viešnagės Tokijuje, keliavote į Pietų Korėją. Papasakokite apie Busano chorinės muzikos festivalio-konkursą.
Busano chorinės muzikos festivalis-konkursas vysta kas dveji metai, tai tradicinis ir prestižinis chorų festivalis, skirtingų kategorijų chorų ir chorinės muzikos kompozitorių konkursas. Man teko garbė jau antrą kartą būti šio festivalio-konkurso žiuri nariu ir dirigentu. Šiais metais renginyje dalyvavo 12 chorų iš Pietų Korėjos, Indonezijos, Singapūro ir Filipinų. Įprastai festivalyje dalyvauja per 30 chorų. Kaip su chorinės muzikos autoritetais diskutavome Japonijoje, COVID pandemija padarė didelį neigiamą poveikį chorinio dainavimo tradicijai visame pasaulyje, žmonės prarado aktyvaus dalyvavimo įgūdžius, dingsta interesas save realizuoti aktyviai. Galiu teigti, kad sumažėjęs Busano chorinės muzikos festivalio-konkurso dalyvių skaičius – taip pat COVID pandemijos pasekmė.
Busane malonu buvo vėl sutikti britų kompozitorių, dirigentą, atlikėją Bobą Chilcottą, Indonezijos festivalių organizatorių ir dirigentą Tommyanto Kandisaputrą. Tarp žiuri narių buvo du specialistai iš Pietų Korėjos: Bo-Mi Kim, Yoensei universiteto choro direktorė bei dr. Eui-Joong Yoon, vienas ryškiausių dabarties Korėjos chorų dirigentų. Pabuvojau pasaulinio garso vokalinių ansamblių „The Swingles“, „After Hours Barbershop Quartet“ , Telkom universiteto choro iš Indonezijos koncertuose, susimojavau ir nutariau nusifotografuoti su seniai pažįstamais jų atlikėjais.
Paminėjote, kad buvote ne tik žiuri narys, bet ir dirigentas. Ką dirigavote?
Busano festivalio tradicija – jungtinis dalyvių choras atlieka kviestinių kompozitorių kūrinius, juos repetuoja autoriai. Man teko iššūkis su šiuo choru per trumpą laiką parengti du savo kūrinius – „Cantate Domino“ ir „O salutaris hostia“. Kūriniai suskambėjo festivalio gala koncerte.
Kokie chorai padarė didžiausią įspūdį?
Kaskart stebina itin aukšto lygio Tolimųjų Rytų chorinio dainavimo tradicija, praturtinta choreografija, sudėtingiausių kūrinių dainavimas mintinai.
Indonezijoje susiklosčiusi ypatinga chorinio dainavimo tradicija. Šioje šalyje nepaprastai vertinamas dainavimas. Jis įdomiai jungiamas su etnine tradicija, kuri milžiniškoje šalyje, turinčioje 600 kalbų ir dialektų, labai skirtinga ir spalvinga. Net ir šiuolaikiniuose chorinės muzikos opusuose dainavimas derinamas su choreografija, labai ryškus įvairios etninės muzikos pradas. Nenuostabu, kad konkurso Grand Prix laimėjo choras Diponegoro technikos studentų choras iš Indonezijos. Didžiuojuosi tekusia garbe scenoje įteikti pagrindinį prizą kompozicijų konkurso nugalėtojui Ily Matthew Maniano iš Filipinų.
Tokio pobūdžio išvykos – atgaiva mano sielai, mano kūrybinei dvasiai, „maistas“ mano smegenims.
Reikšmingi darbai nesibaigia…
Tikrai taip. Viešėdamas Japonijoje ir Korėjoje, lygiagrečiai dirbau nelengvą chorinių kompozicijų vertinimo darbą – esu XX Seghizzi tarptautinio chorinės ir vokalinės muzikos kūrinių konkurso žiuri narys, turėjau įvertinti net 93 kūrinius. Kompozicijų vertinimas labai atsakingas – privalu įsigilinti, kad nesuklysčiau. Vienam kūriniui dorai įvertinti reikia mažiausiai pusvalandžio, o sudėtingesniam – ir visos valandos. Įsivaizduokite, šiam darbui man reikėjo skirti beveik 93 valandas! Darbą apsunkina tai, kad vertinamos tik kūrinių partitūros, be garso įrašų. Todėl sunku įsivaizduoti kaip kurių, ypač eksperimentine technika sukurtų kompozicijų skambesį. Trūkumus pamatyti lengviau, privalumus – sudėtinga. Ir kiekvienam kūriniui dar reikia parašyti jo vertinimo anotaciją (!!!)
Dėl darbų intensyvumo kūrinius vertinau visur – ir oro uoste, ir lėktuve, ir traukinyje, ir viešbutyje. Iš 93 kūrinių 33 atskyriau kaip vertus tikros analizės. Žiūrėsime, kaip šioms kompozicijoms seksis. Džiugu, kad mano nuomonė sutapo su kitų žiuri narių vertinimais.
Grįžus namo, analizė tęsiasi. Su žiuri nariais nutarėme kūrinius, vertinamus aukščiausiais balais, dar kartą paanalizuoti, kad galutinis sprendimas būtų neabejotinas.
Apibendrinant?
Pasikartosiu – esu laimingas, galėdamas būti pasaulio chorinės muzikos elito apsuptyje. Be to, atsitraukimas nuo įprastų pareigų – darbo su berniukų ir jaunuolių choru „Ąžuoliukas“, dėstymo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – patirti įspūdžiai, susitikimai, puiki muzika, Tokijo dangoraižių džiunglės, Pietų Korėjos gamtos grožis, maistas, perskristas Šiaurės ašigalis – įkvepia naujas idėjas, kurias tikiuosi realizuoti! O įgyta patirtis visuomet turi sklaidos sparnus. Dalinsiuosi įspūdžiais su kolegomis, studentais, dainininkais „ąžuoliukais“.
Pakalbėti tikrai yra apie ką!
Nuoširdžiai dėkoju už įdomų pokalbį!
Direktoriaus pavaduotoja Žydrė Jankevičienė
Plačiau:
Tokijuje – V. Miškinio kūrinio pasaulinė premjera
Busano chorų festivalis-konkursas
XX Seghizzi tarptautinis chorinės ir vokalinės muzikos kūrinių konkursas
