Youtube Facebook Tinklapio medis Neįgaliems

Mažylių choro bendruomenės edukacinė ekskursija

Netrukus Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos Mažylių choras debiutuos vienoje svarbiausių Lietuvos koncertinių salių – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
Kuo ypatinga, svarbi ir išskirtinė ši salė? Ką slepia įspūdingas neorenesanso stiliaus pastato fasadas, keturių aukštų pastatas – vienas svarbiausių Vilniaus istorijos architektūros paminklas, buvusioje pirklių namų vietoje pastatytas XX a. pradžioje. Ir kodėl ekskursiją pradedame prie signataro, prof. J.Basanavičiaus paminklo? Mažyliai ir būrys tėvelių, balandžio 3 dieną, leidomės ieškoti atsakymų.
Mūsų gausią kompaniją pasitiko nacionalinės filharmonijos renginių vadybininkė, vedėja, operos solistė Jomantė Šležaitė-Paukštė ir ilgametė filharmonijos koncertų vedėja Janina Pranaitytė.
Lietuvos nacionalinė filharmonija – stambiausia šalies koncertinė įstaiga, kuri organizuoja ir koordinuoja profesionalaus muzikos meno renginius, vienija bei administruoja didžiausias Lietuvos atlikėjų pajėgas : Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, Lietuvos kamerinį orkestrą, M. K. Čiurlionio kvartetą, Vilniaus kvartetą, kamerinį ansamblį “Musica humana”. čia puoselėjama Lietuvos muzikinė kultūra, muzikos atlikėjų menas, klausytojas supažindinamas su Lietuvos ir užsienio klasikine, šiuolaikine muzika ir atlikėjais.
Ekskursijos vadovės, nusprendžia, kad būtent nuo pažinties su čia skambančia muzika, prasidės mūsų kelionė.
Atveriamos balkono durys, kur paskęstame erdvės didybėje ir sklindančios muzikos garsuose. Matyt, keliame nemenką pasitikėjimą – apie šešiasdešimties ekskursantų būrys turėjome privilegiją dalyvauti vieno iškiliausių ir labiausiai pasaulyje įvertintų Lietuvos kolektyvų, įkurto prof. S. Sondeckio, Lietuvos kamerinio orkestro, repeticijoje. Dirigentas Andreasas Speringas (Vokietija) repetavo A. Schnittke koncertą fortepijonui ir orkestrui. Palikę atlikėjus sugužėjome į greta esančią Mažąją salę. Skambus vadovės balsas, įtaigus pasakojimas, paliekantis erdvės diskusijai, įtraukia ir mažus ir suaugusius. Išgirstame šio didingo pastato istoriją.
Nuo pat pastatymo jo vienintelė paskirtis buvo miesto salė, skirta iškilmingiems susitikimams, susirinkimams, koncertams. Buvo laikas kai jame veikė ir kalėjimas, ir gaisrinė, ir policijos nuovada. 1902 m. buvo pastatytas keturių aukštų pastatas su didele koncertų sale. Tiek išorė, tiek vestibiulis nepakitęs iki šių dienų. Viršutiniuose aukštuose įsikūrė viešbutis „Grand Hotel“, apatiniuose – prekybinės įstaigos. M. K. Čiurlionis įkūrė savo draugiją, pradėtas leisti laikraštis „Vilniaus žinios“. Čia veikė P. Vileišio įsteigtas pirmas lietuviškas knygynėlis.  Pats brangiausias lietuviams renginys – 1905 m. įvykęs Didysis Vilniaus Seimas. Dabar filharmonijos salėje telpa apie 700 žmonių, o tada į Seimą susirinko apie 2 tūkstančius. Istorikai dar ir šiandieną nesupranta, kaip jie sutilpo! 1906 m. čia buvo pastatyta ir parodyta M. Petrausko pirmoji lietuviška opera „Birutė“. I -ojo Pasaulinio karo metais rūmų pastatas buvo paverstas vokiečių karo ligonine.
Visą šią istoriją mena koridoriuje esančios nuotraukos.
Ar norite leistis į rūsį? Kaip mat visų akys sužvilga, nepraleidžiame tokios galimybės.
Filharmonijos pastate visą laiką drėko viena siena ir niekas nesuprato kodėl tai vyksta? Tik prieš pora dešimtmečių dirbę restauratoriai atvėrė upelį. Bet iki šiol nežinoma, nei kur jis prasideda, nei kur baigiasi…
Dėkingi ir laimingi atsisveikinome iki kitų susitikimų! Eksursija baigėsi. „Ten, kur baigiasi žodžiai, prasideda muzika“, teigė poetas H. Heinė.

Linkiu mažyliams drąsiai, atvira širdimi ir kaskart su pagarba žengti į Didžiąją sceną!


Vyresnioji mokytoja  Edita Jauniškienė

 

Nuotraukos Editos Jauniškienės